Sėkmė ir nesėkmė: pamąstymai

Atsisakant sėkmės naratyvo

Mano žodyne nėra žodžių „sėkmė“ ir „nesėkmė“ – aš jais nevertinu nei savęs, nei kitų. Man žmonės yra tik gražūs arba negražūs (estetine prasme).

Man niekada nerūpėjo egzaminų rezultatai. Nesvarbu, ar sekėsi puikiai, ar prastai, dėl to niekada nejaučiau nei didelio džiaugsmo, nei liūdesio – netikiu, kad vienas įvertinimas gali mane apibrėžti. Man taip pat nesvarbu, ar kitų darbas geresnis už mano, ar jie uždirba daugiau. Ar kiti mane giria, ar peikia, iš esmės neturi įtakos mano savęs vertinimui. Tiesą sakant, nuo pat ankstyvos vaikystės mano esmė, mano savivertė, buvo gana stabili ir nepriklausė nuo išorinio vertinimo.

Nuo vaikystės turėjau įprotį retkarčiais paklausti aplinkinių draugų ir bendraklasių, kokį įspūdį jiems darau ir kokia jų nuomonė apie mane. Tačiau tai nebuvo siekis pakirsti savo savivertę, o tiesiog noras rinkti informaciją, suprasti, kokį atspindį ir kokias bangeles sukuriu šiame pasaulyje, ir palyginti tai su savo vidiniu savęs matymu. Jei išorinis ir vidinis vertinimas labai smarkiai skiriasi, tuomet akivaizdu, kad kažkas negerai – galbūt tai kraštutinis pasipūtimas arba kraštutinis nepasitikėjimas savimi – ir tai reikėtų tobulinti; o jei išorinis ir vidinis vertinimas nedaug skiriasi, tuomet tokia būsena yra labai sveika, reiškianti vidinę ramybę ir darną su savimi.

Didžiąją dalį savo gyvenimo praleidau būtent tokioje gana sveikoje ir ramioje būsenoje. O štai dėl to, ar koks nors veiksmas yra sėkmė, ar nesėkmė, aš taip negalvoju ir to taip neapibrėžiu. Jei nuolat vartotume tokius žodžius, žmogus tik įkristų į sėkmės kulto naratyvą ir jam nuolat reikėtų įrodinėti savo vertę. Noriu atsiskirti nuo šio vertinimo standarto ir susikurti savo asmeninę svarstyklių sistemą, kurią galėčiau naudoti tiek stebėti ir suprasti save, tiek ir iš turtingesnės perspektyvos žvelgti į kitus.

Klausimų kėlimas ir problemų sprendimas

Kaip elgtis atsisakius sėkmės naratyvo?

Man svarbiausia – kelti klausimus ir spręsti problemas. O „problemos“ gali būti dviejų rūšių: „verta spręsti problema“ ir „neverta spręsti problema“. „Problemų sprendimas“ taip pat skirstomas į dvi kategorijas: „jau išspręstos problemos“ ir „dar neišspręstos problemos“. Pirmiausia aiškiai apibrėžiu, kurios problemos man yra svarbiausios, vertos mano laiko ir pastangų.

Tada imuosi spręsti problemas. Jei problema tikrai svarbi ir verta mano pastangų, tiesiog veikiu. O veiksmo tikslas yra tik vienas – išspręsti problemą. Visa kita, kas nesusiję su problemos sprendimu, yra nesvarbu. Pavyzdžiui, jei noriu išspręsti laisvės klausimą, tuomet konkretus egzamino balas, darbas didelėje korporacijoje, vedybos, vaikų gimdymas, likimas gimtojoje šalyje ir panašiai – visa tai nė kiek nepadeda spręsti laisvės problemos. Todėl šie dalykai man visiškai nesvarbūs. Išleisti bent sekundę laiko ar kruopelę emocijų šiems dalykams reikštų švaistyti savo gyvenimą, tad aš to tiesiog nedarysiu, net nepagalvosiu apie tai.

Tą pačią problemą galima spręsti begale būdų, svarbiausia rasti tokį sprendimą, kuris ne tik išspręstų problemą, bet ir tiktų tau pačiam.

Tinkamų klausimų kėlimas

Jei problema niekaip nesprendžiama, tuomet reikėtų iš naujo ją įvertinti: a. Ar šią problemą tikrai galima išspręsti? O gal ji iš prigimties yra neišsprendžiama? b. Ar verta šiai problemai skirti tiek daug laiko, pastangų ir emocijų? O gal geriau grįžti prie ištakų, pakeisti problemą ir tęsti toliau?

Jei a: Daugelis kenčia, įsikibę į neišsprendžiamas problemas. Jie nori jas išspręsti, bet iš tiesų jos yra be išeities. Pavyzdžiui, visada atsiranda norinčių išspręsti mirties problemą, nepriimančių neišvengiamo fakto, kad visi kada nors mirsime; taip pat yra ir tokių, kurie nori priversti kitus priimti savo požiūrį, nepriimdami, kad kiekvienas gali turėti skirtingas mintis ir idėjas; ir tokių, kurie nori priversti tuos, kuriems jie nepatinka, pamėgti juos, antraip patirs didžiulį skausmą.

Tokie žmonės pernelyg sureikšmina save. Kad ir kokie gabūs bebūtumėte, vis tiek turite gerbti pačius pagrindinius objektyvius pasaulio ir fizikos dėsnius.

Jei b: Daugelis kitų nori spręsti problemas, tačiau nuolat kelia netinkamus klausimus, viską darydami kenčia, jaučiasi nelaimingi, o jų savęs vertinimas ir išorinis vertinimas niekada nesutampa. Tokie žmonės arba yra kraštutinai nepasitikintys savimi, arba kraštutinai arogantiški, arba svyruoja tarp šių dviejų kraštutinumų.

Tokių žmonių savęs vertinimas stipriai priklauso nuo išorinių vertinimų ir objektyvaus pasaulio standartų, tokių kaip turtas ar materialinės gėrybės. Todėl matome, kad kai kurie žmonės, gerai išlaikę egzaminus, uždirbę daug pinigų ar tapę smulkiais valdininkais, tampa labai arogantiški, išpuikę ir niekinantys kitus, tačiau sutikę stipresnį už save, nori jam klūpoti po kojomis. Svyruodami tarp kraštutinio nepasitikėjimo savimi ir arogancijos, nuolat lyginasi su kitais ir niekada nepatiria tikros vidinės ramybės. Arba nuolat seka visuomenės ir kitų vertinimo sistemomis, norėdami būti tobuli kiekvienoje iš jų: būti tobulu, visapusiškai gabiu vaiku, turėti tobulą darbą, būti tobula žmona/vyru, užauginti tobulus vaikus, siekti absoliutaus klusnumo, ir dar nori, kad kita karta kartotų tokį „tobulą“ procesą. Tačiau jie retai kada turi laiko ir energijos įsigilinti į save, suprasti, ko jiems iš tiesų reikia ir ko jie iš tiesų nori. Tokie žmonės dažnai labai kenčia, jų vidinis ir išorinis vertinimas yra stipriai išbalansuotas, todėl jie negali pasiekti vidinės darnos ir ramybės.

Kaip teisingai formuluoti klausimus – taip pat yra mokslas, daugelis tiesiog to nemoka, juk mokyklose to specialiai nemoko. Nors yra knyga pavadinimu „Kaip užduoti klausimus“, spėju, kad perskaitę ją žmonės vis tiek neišmoks – tokios praktinės disciplinos turi būti mokomasi praktikoje.

Žinoma, norint pasiekti stabilių savęs vertybinių nuostatų, vidinės darnos, išvengti arogancijos ir kraštutinio nepasitikėjimo savimi, taip pat lengvai nepasiduoti išorinėms pagundoms, kurios galėtų pakirsti vidinę kryptį – tokios vidinės ramybės būsenos – tikrai reikia nuolatinio ugdymosi ir nepaliaujamo siekio.

Panašiai kaip ir sveikata yra ne tikslas, o būsena: tai nereiškia, kad pasiekus visus kūno rodiklius, galima viską pamiršti. Atvirkščiai, reikia ilgalaikiai palaikyti sveiką gyvenseną, ir žmogus natūraliai išliks sveikas. Kartais nuklydus, tereikia grįžti. Tas pats galioja ir savivertei.

Gyvenimas tampa paprastas, tikslai aiškūs, o veiksmai – nebe tokie sudėtingi. Vidinės kovos sumažėja, gyvenimas kupinas pakilimų ir nuosmukių, santykiai susiduria su susitikimais ir išsiskyrimais, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis, bendraujant su savimi, vis tiek daugiausia patiriama vidinės ramybės ir laimės.

Apie kūrybą

Žmonės, o ypač kūrėjai, privalo skirti pakankamai laiko vienatvei / gyvenimui vienumoje. Ilgalaikėje vienatvėje žmogus gali pasiekti gilesnio savęs pažinimo, savirefleksijos, gilintis į mintis ir kurti. Jei ilgai bendrauji su nemėgstamais žmonėmis, didžioji dalis energijos išeikvojama vidinėms kovoms, nelieka laiko mąstyti. O jei visą dieną bendrauji su mylimais žmonėmis, visada norisi išsakyti dar nenusistovėjusias mintis, ir gilus mąstymas tiesiog išsisklaido ore.

Galbūt kai kurie žmonės noriai paverčia save juoku, neva džiugindami kitus, tačiau žaidimų ir pramogų teikiamas džiaugsmas labai skiriasi nuo malonumo tyčiotis ir mindyti kitus. Tačiau nė vieno iš šių dalykų aš nenoriu. Jei jau pasaulis turi mane pažinti pagal kokį nors tapatumą, tikiuosi, kad būsiu žinomas kaip rimtas kūrėjas, galbūt kaip mokslininkas ar menininkas.

Nenoriu, kad mano egzistencija būtų ištirpdyta juokais, man nereikia, kad mane garbintų, o juo labiau nenoriu būti mindomas, taip pat nenoriu būti niekieno fonu. Aš esu tiesiog aš, aš tiesiog egzistuoju, aš tiesiog noriu būti matomas. Man nereikia, kad mane matytų daug žmonių, nes netikiu, kad tai būtų tikrasis „matymas“. Taip pat nereikalauju, kad mane matytų tik mano amžininkai; tai gali būti ir kita epocha, ir dar kita.