Geriausias atsisveikinimas: ką privalote žinoti apie senėjimą ir mirtį
Tikėtina, kad tie, kurie skaito šį straipsnį, dar toli nuo senatvės ir vargu ar gali įsivaizduoti tikrąjį gyvenimą joje; senėjimas ir mirtis jiems kelia ir svetimumą, ir baimę. Tačiau mirtis neišvengiama. Mums reikia žinoti, kas mūsų laukia, kokius procesus ir psichologines būsenas patirsime, kai ateis tas metas. Ką galime padaryti patys, ir kaip medicinos sistema galėtų reformuotis, kad geriau tam pasiruoštų? Tik išsklaidę nežinomybę galime įveikti baimę.
Šiemet (2024 m.) perskaičiau 100 knygų, tad metinis šimto knygų skaitymo planas buvo sėkmingai įgyvendintas. Perskaityti kūriniai apėmė daugelį sričių: mokslą, mediciną, psichologiją, meną, socialinius mokslus, literatūrą, investicijas ir prekybą. Tarp jų buvo daugybė išskirtinių darbų, todėl, juos apibendrinęs, norėčiau kai kuriuos rekomenduoti. Puikių ir dėmesio vertų knygų yra išties daug. Kad rekomendacijų sąrašas netaptų per ilgas, turėjau atrinkti pačias geriausias. Visos toliau rekomenduojamos knygos man pasirodė vertos mažiausiai keturių, o kai kurios net penkių žvaigždučių (iš penkių galimų).
Galbūt jos praplėtė mano akiratį ir pagerino supratimą, galbūt suteikė daug vertingų žinių, o gal giliai palietė mano širdį, sukeldamos džiaugsmą ar liūdesį. Šias knygas tikrai skaitysiu dar kartą ateityje. Tai rodo, kokią svarbą jos turi man ir kokia vertinga yra ši rekomendacijų sąrašo.
Štai pirmoji knyga:
Geriausias atsisveikinimas: ką privalote žinoti apie senėjimą ir mirtį – Atul Gawande
Originalus pavadinimas: Being Mortal: Medicine and What Matters in the End - Atul Gawande
Ši Harvardo visuomenės sveikatos ir medicinos mokyklų profesoriaus Atulo Gawande’o knyga puikiai atsako į daugelį dažnai kylančių klausimų apie senėjimą ir mirtį. Ji nagrinėja, kaip šiuolaikinė medicina reaguoja į šiuos procesus, ir kodėl šiuolaikinė medicina turėtų keisti savo požiūrį į pagyvenusių žmonių gydymą, kodėl tikslas „išgydyti ligą“ nėra tinkamas senyvo amžiaus pacientams. Autorius taip pat giliai nagrinėja svarbias temas, tokias kaip senelių globos namai, slauga namuose ir paliatyvioji slauga. Kodėl žmogus sensta ir kokius pokyčius senėjimas atneša įvairioms kūno dalims (pavyzdžiui, 60 metų sveiko žmogaus tinklainė priima tik 1/3 šviesos, kurią priima jauno žmogaus tinklainė)? Kas geriau: senatvę praleisti namuose ar senelių globos namuose? Kaip psichologiškai priimti ir pripažinti senėjimą, įgyti drąsos susidurti su mirtimi? Kokia yra gyvenimo prasmė? Koks yra paliatyviosios slaugos tikslas ir kaip pacientai gali rinktis?
Knyga yra ne tik moksliškai pagrįsta, bet ir kupina žmogiškosios empatijos. Joje pateikiama daugybė realių pavyzdžių, įskaitant paties profesoriaus asmeninę patirtį – tėvo mirtį. Ją verta perskaityti kiekvienam, įskaitant ir sveikatos priežiūros specialistus. Žemiau pateiksiu keletą dalykų, kurie man padarė ypač didelį įspūdį.
Jauni žmonės lengvai pasako: „Kai pasensiu ir nebegalėsiu vaikščioti, arba susirgsiu nepagydoma liga, pats nutrauksiu savo gyvenimą.“ Bet ar tikrai jie taip galvos, kai ateis tas metas? Knygoje minimas atvejis, kai vienas pacientas savo sūnui buvo pasakęs, kad jokiu būdu nenori mirti apsuptas vamzdelių, kaip jo motina. Tačiau kai jam pačiam teko priimti sprendimą dėl sudėtingos operacijos, jis parodė stiprią valią gyventi. „Nepaleiskite manęs, jei tik yra nors menkiausia galimybė, leiskite man bandyti“, – prašė jis.
Sveika gyvensena galbūt gali sulėtinti senėjimo procesą, tačiau ji negali išvengti senėjimo ir daugelio su juo susijusių ligų. Dominuojanti medicinos praktika nėra pritaikyta pagyvenusiems žmonėms: gydytojai tiesiog gydo simptomus, o atsigavimas ir grįžimas į aktyvų gyvenimą daugiausia priklauso nuo paties paciento. Tačiau senyvo amžiaus pacientai praranda pakankamą gebėjimą atsigauti. Ar galima taikyti tą patį gydymo planą, kai tos pačios ligos simptomai pasireiškia pagyvenusiam žmogui? Praktika rodo, kad tas pats gydymo planas gali sukelti didesnį skausmą senyvo amžiaus pacientams. Todėl medicinos diagnostika ir gydymas, skirtas senatvės ligoms, išvystė geriatriją. Ji ne tik sutelkia dėmesį į pačią ligą, bet ir į paciento gyvenimo bei psichinę sveikatą, daug labiau sumažindama paciento kančias, padėdama vyresnio amžiaus žmonėms geriau gyventi, mažindama depresijos ir neįgalumo tikimybę. Deja, geriatrijai iki šiol trūksta plataus dėmesio ir pakankamo finansavimo.
Gyvendamas Japonijoje, giliai suvokiau, kad ši šalis, ilgą laiką buvusi viena labiausiai senstančių pasaulyje, turi daug patirties, kaip spręsti senėjimo problemas, kurios kitoms šalims dar trūksta. Pavyzdžiui, kelio ženklų ir šviesoforų dizainas, lėtai judantys eskalatoriai, visur esantys neįgaliųjų pritaikymai, silpnai vėsinami metro vagonai – visa tai leidžia vyresnio amžiaus žmonėms saugiai ir be kliūčių keliauti. Interneto plėtra taip pat nepalieka nuošalyje senjorų: išlaikomi įvairūs tradiciniai valstybinių paslaugų ir mokėjimo būdai, pavyzdžiui, plačiai naudojamas paštas ir grynieji pinigai. Net ir nuomojamuose butuose galima pamatyti daugybę senjorams pritaikytų detalių, tokių kaip turėklai vonios kambariuose ir tualetuose, neslystantys paviršiai vonios grindyse ir vonių dugnuose. Naujųjų metų proga didžiuosiuose prekybos centruose pasirodantys tempuros krevečių (海老かき揚げ) rinkiniai, kurių krevečių forma primena sulenktą senolio nugarą, bei Naujųjų metų išvakarėms būdingi grikių makaronai (年越しそば) – visa tai simbolizuoja ilgaamžiškumo palinkėjimus. Šios detalės, apimančios visus kasdienio gyvenimo aspektus – nuo drabužių, maisto iki būsto ir transporto – yra vertos to, kad kitos šalys iš jų mokytųsi ir pritaikytų.
Senėjimas ir mirtis yra neišvengiama mūsų kelio pabaiga. Visapusiškas jų supratimas suteikia mums daugiau drąsos ir leidžia nebijoti ateities, o su didesniu pasitikėjimu atsidėti dabartinio savęs kūrimui, dvigubai branginti dabartinį, jauną ir stiprų kūną, taip pat suteikti daugiau supratimo ir rūpesčio tėvams bei artimiesiems, kai jie artėja prie senatvės.